Dievo žodis

Aš jums tai kalbėjau,kad manyje atrastumėte ramybę, pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs:aš nugalėjau pasaulį! (Jn16).
Tele Radio Padre Pio
Seminaras „Gintarinė svetainė“
Autorius Aušra Astrauskienė   

Tarptautinio XXII-ojo jaunųjų menininkų seminaro „Gintarinė svetainė“ dovana - muzikinis tiltas. Nuo baroko iki šiandien

Tarptautinis jaunųjų menininkų seminaras „Gintarinė svetainė“ – Lietuvos kultūros fondo ir Balio Dvariono labdaros ir paramos fondo organizuojamas renginys, kuris jau daugelį metų birželio mėnesį sukviečia talentingus Lietuvos jaunuosius muzikantus: smuikininkus, violončelininkus, pianistus į pajūrį. Renginys pavadintas seminaru, nes bendradarbiauja jaunieji atlikėjai ir pedagogai. Šiais metais jauniesiems talentams meistriškumo kursus vedė ir muzikos meno paslapčių mokė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, šio seminaro vadovas dr. Jurgis Dvarionas, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojai ekspertai – pianistas Aleksandras Jurgelionis ir violončelininkas Arūnas Palšauskas.

Dalyviai įsikūrė kompozitoriaus Balio Dvariono namuose, Palangoje. Be teorinių užsiėmimų seminaro dalyviams buvo numatyti devyni vieši koncertai Palangoje, Klaipėdoje ir Kretingoje. Šis seminaras yra tęstinė dalis nacionalinio ir tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkurso dalis.

 

Koncertas bažnyčioje

Tradicija tampantis, jau ketvirtasis tarptautinio menininkų seminaro „Gintarinė svetainė“ dalyvių koncertas yra dovanojamas Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios lankytojams.

Simboliška, jog koncertą pradėjo kretingiškė smuikininkė Apolonija Mockutė, šiuo metu studijuojanti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, mokytojos metodininkės Skaistės Čilinskaitės smuiko klasėje. Koncerte girdėjome Johano Sebastiano Bacho kūrinius smuikui solo, kuriuos atliko šių metų IX Tarptautinio Balio Dvariono pianistų ir smuikininkų konkurso Grand Prix laimėtoja smuikininkė Rūta Mažolytė, nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai: Ieva Daugirdaitė, Paulina Jankovskytė, Ula Jankauskaitė, Airė Kulbickaitė, Liepa Vozgirdaitė, Jokūbas Švambaris, Vytautė Stecenko, Erika Ieva Eriksonaitė, Augustina Vizbaraitė, Rūta Matuliokaitė, Viktorija Viršilaitė, Emilija Žemaitytė, Dina Novikova, Andrius Malinauskas, Jokūbas Račiūnas, Agnė Usavičiūtė, Aleksandra Charina, Ringaudas Ignotas Daraškevičius, Laura Tunevič, Milda Jaskevičiūtė, Valentinas Rezničenko, Julita Karbauskaitė. Jauniesiems atlikėjams talkino pianistė koncertmeisterė Inga Vyšniauskaitė, o koncertą vedė Skaistė Čilinskaitė.

Jaunieji atlikėjai žavėjo susikaupimu, atsidavimu, kūrinio nuotaikos perteikimu, gražaus garso pajauta ir rimtimi. Klausytojams maloniai širdį glostė dar ir tai, jog jaunieji atlikėjai nepamiršo, kad yra sakralinėje aplinkoje ir prieš atlikdami kūrinį, tvirtu nusilenkimu atidavė pagarbą Švenčiausiajam!

Koncerte be jau minėtų J. S. Bacho kūrinių smuikui solo koncerto programą sudarė to paties autoriaus Koncertas smuikui a-moll, III dalis, Antonijaus Vivaldžio Koncertas dviems smuikams a-moll, I dalis, Aleksandro Marselo „Adagio“, Georgo Philipo Telemanno „Fantazijos smuikui“ solo Nr. 1, 4, 9. Frančesko Marija Veracinio „Largo“, Georgo Antonino Bendos „Grave“, Balio Dvariono „Žvaigždutė“, „Andante Cantabile“, Valsas a-moll , iš mažosios siuitos fortepijonui, „Menuetas“ iš operos „Dalia“, Arkanželo Corelio, Georgo Frydricho Handelio sonatos smuikui, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Noktiurnas“ ir kiti kūriniai.

Po koncerto publika negailėjo aplodismentų ir atsistojusi dėkojo jauniesiems atlikėjams.

 

Kompozitoriai – baroko tikintieji

Galima būtų straipsnį užbaigti tik koncerto aprašymu. Tačiau kilo mintis surengti skaitytojui ir istorinį seminarą, gilinantis į bažnyčioje atliktų kūrinių kilmę, paanalizuoti, koks buvo to meto laikotarpis, kompozitorių ryšys su Dievu ir bažnyčia.

Akivaizdu, jog dauguma šiame koncerte atliktų kūrinių kompozitorių – vėlyvojo baroko atstovai. Kaip teigiama įvairiuose šaltiniuose, barokas  – kultūros epocha ir meno kryptis, kuri pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, o XVII a. paplito daugelyje Europos šalių. Roma yra svarbiausias ankstyvojo ir brandžiojo baroko dailės bei architektūros centras, o vienas reikšmingiausių politinių - socialinių bei kultūrinių baroko susiformavimo veiksnių buvo Katalikų bažnyčia. Tuo metu Katalikų bažnyčioje buvo išsaugotas ir sustiprintas moralinis bei politinis popiežiaus autoritetas.

Baroko muzika labai iškilminga ir didinga, gausi įvairių pagražinimų. Tuo metu labai mėgstami dideli chorai, stiprių balsų solistai. Paplitę didelės apimties kūriniai: opera (didelės apimties, kelių dalių kūrinys, kuriame dalyvauja orkestras ir solistai, o dainuojama ir vaidinama su orkestro pritarimu),  concerto grosso (koncertas orkestrui), kantatos (stambusveikalas, skirtas solistams, chorui ir orkestrui), requiem (daugelio vakarų krikščioniškų bažnyčių liturgija, skirta laidotuvėms, 12 dalių kūrinys), pasijos (panašus į oratoriją kūrinys, perteikiantis evangelijos siužetus apie Kristaus kančią).

Žymiausi to meto kompozitoriai: Johanas Sebastianas Bachas, Antonijus Vivaldis, Georgas Frydrichas Hendelis ir kiti.

Johanas Sebastianas Bachas

– baroko muzikos autoritetas. Evangelija ir malda – grojant vargonais

Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750) - vokiečiųvargonininkas, gimęs miesto muzikos direktoriaus Johanno Ambrosiaus Bacho ir Marijos Elizabetos Lemerhirt, įtakingo Erfurto miesto tarybos nario dukters, šeimoje. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai ar bažnyčių vargonininkai. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Rašoma, kad tėvas ir brolis buvo pirmieji Johano Sebastiano muzikos mokytojai. Po tėvo mirties Johano auklėjimu rūpinosi vyresnysis brolis - vargonininkas. Sulaukęs 18 metų, 1703 metais Bachas pradėjo dirbti vargonininku. Vėliau J.S. Bachas gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką hercogokapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti.

Kompozitoriaus muzika skirta smuikui, klavesinui, orkestrui, vargonams. Dirbdamas Leipcige J.S. Bachas tapo Šv. Tomo bažnyčios kantoriumi (giedotoju, choro vadovu). Didžiąją dalį kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms. J. S. Bacho gyvenimo metu vargonai buvo labai populiarus instrumentas, todėl muzika vargonams tapo visos Bacho kūrybos pagrindu. Kompozitorius rašė choralus. Tai protestantiškų giesmių melodijos, kurias kompozitorius apipindavo savo sugalvotais profesionaliais balsais. Ši muzika dvelkia rimtimi, skatina susimąstyti, susikaupti, nes tokios nuotaikos paprastai yra religinės giesmės tekste. J.S. Bachas rašė oratorijas, kantatas, mišias. Didžiausią kompozitoriaus kūrinių dalį sudaro religinės ir pasaulietinės kantatos. Tai gyva muzika, kupina šmaikštaus liaudiško linksmumo. Šios muzikos kalba labai paprasta, melodijos artimos liaudies dainoms. Didžiausios apimties Bacho kūriniai yra Mišios h–moll ir pasijos. Ryškiausia Bacho kūryboje yra „Mato pasija“. Taip pat labai vertingas, kupinas gilių minčių kūrinys yra J. S. Bacho Mišios h–moll. Mišios – tai malda. Joje labai nedaug žodžių. Tačiau jie nuolat kartojami, išgiedant kiekvieną raidę, tie žodžiai verčia įsigilinti į juos ir pajusti prasmę. Bacho mišias sudaro tradicinės penkios dalys: „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus – Benedictus“, „Agnus Dei“.

Kaip teigia vargonininkas Vidas Pinkevičius, J.S Bachas yra savotiška muzikos pasaulio alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. J.S. Bacho kūriniai yra vertinami dėl savo intelektinės gilumos, techninio bei meninio meistriškumo. Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Jis savo muzikoje „sugėrė“ didžiausius pagrindinių Vakarų Europos muzikinių kultūrų pasiekimus, o daugelis po Bacho gyvenusių kompozitorių mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo. J. S. Bachas darė įtaką daugeliui vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių, jo religiniai ir pasaulietiniai kūriniai chorui, orkestrui, solo instrumentams subrandino baroko epochą. J. S. Bacho kūryba pasižymi rimtimi ir didybe.

Visa kompozitoriaus muzika yra persmelkta dvasios ir liturginio turinio: ar mišios, ar kūriniai smuikui solo, ar koncertai, kurie skambėjo bažnyčioje - visus juos jungia šie bruožai, teigė S. Čilinskaitė.

Bachas kūrė daugiau bažnytinę ir orkestrinę muziką, kuri toliau tęsė vokiečių muzikos tradicijas. J.S.Bacho muzika – sudėtinga, polifoniška, labai religinga, kalbanti apie sudėtingiausius žmonijos egzistavimo dalykus. Jis sukūrė apie 1000 įvairių žanrų kūrinių. Nekūrė tik teatrinės muzikos - operų.

Antonijus Vivaldis

– dvasininkas, smuikininkas virtuozas. Šlovės ir skurdo šešėlyje

Antonijus Vivaldis (1678 –1741) - italų dvasininkas, smuikininkas virtuozas. Vivaldis gimė Venecijoje, Šv. Morkaus katedros smuikininko šeimoje, muzikos jį mokė tėvas. Pasakojama, kad Antonijus nuo pat vaikystės labai gerai griežė smuiku ir kartais net pakeisdavo tėvą orkestre. Anksti A. Vivaldis buvo įšventintas į kunigus, bet netrukus jis buvo atleistas nuo mišių laikymo dėl savo silpnos sveikatos, vėliau pasitraukė iš kunigystės.

 A. Vivaldis dirbo mergaičių prieglaudoje. Jo kuruojamas orkestras tais laikais pasiekė legendinę šlovę. Ten buvo sukurta didžioji dalis koncertų smuikui ir sonatų. Šie kūriniai buvo atliekami per Šv. Mišias. Daugelį kartų kūrėjas viešėjo Romoje, du kartus grojo popiežiui, gavo daug užsakymų bažnytinei ir operinei muzikai. 1726 m. grįžo į savo gimtąjį miestą - Veneciją kaip teatro muzikinis vadovas. Kaip smuikininkas virtuozas ir kaip kompozitorius jis ten tapo gyva legenda ir daugelio visos Europos muzikų Meka. Šiuo laikotarpiu jis susipažino su šešiolikmete dainininke, kuri nuo to laiko lydėjo muziką kelionių metu.

Apie tolimesnius 15 kompozitoriaus gyvenimo metų šaltiniai nieko nebekalba, tik tai, kad XVIII a. 3 dešimtmetyje pradėjus keistis muzikos stiliui nuo baroko į galantiškąjį, A. Vivaldžio kūryba tapo nebepatraukli. Būdamas 63 metų, A. Vivaldis persikėlė į Vieną, ieškodamas paramos. Bet jo sveikatai esant prastai, praėjus mėnesiui po atvykimo, mirė. Į kažkada žinomiausio Europos muziko mirtį muzikinis pasaulis neatkreipė dėmesio. A.Vivaldis mirė skurde ir buvo palaidotas bendrame kape, kurio vietoje šiandien stovi Vienos Technikos universitetas.

Kompozitorius labiausiai žinomas kaip ciklo „Metų laikai“ autorius. A. Vivaldžio kūryba padarė didelę įtaką Johanui Sebastianui Bachui.

 

Alessandras Marselas – italų didikas ir įvairiapusis aukštuomenės narys

 

 

Alessandras Marselas (1669 –1747) buvo Italijos didikas: poetas, filosofas, matematikas ir muzikas, Venecijos senatoriaus sūnus. Daugiausia, kas yra žinoma apie A. Marselą, yra ne tik iš kūrybos, bet ir iš jo profesionalios karjeros ir socialinės veiklos. Jis buvo Venecijos aukštuomenės narys: studijavo teisę ir buvo miesto Aukščiausiosios tarybos narys. A. Marselas įgijo išsilavinimą ir tapo diplomatu kitame mieste, o grįžęs į Veneciją, užėmė poziciją teisme. Taip pat jis buvo atsakingas šeimos rūmus ir parapijos bažnyčioje rastus paveikslus, buvo Italijos lingvistų ir filologų draugijos narys, 1719 m. išleido aštuonias knygas. Tais pačiais metais jis tapo akademijos vadovu, išplėtė savo muzikos instrumentų kolekciją, iš kurios daugelis eksponatų dabar yra Romos nacionaliniame muziejuje. A. Marselas taip pat rengė koncertus savo gimtajame mieste, Venecijoje. Būdamas didikas, jis grojo ir rašė muziką vien dėl malonumo. Kompozitorius turėjo puikų ir aprūpintą gyvenimą, todėl galėjo domėtis muzika.

Muzikinis A. Marselo palikimas nėra didelis. Jį sudaro ne daugiau kaip keliolika kamerinių kantatų, smuiko sonatų, taip pat kelios arijos. Dauguma kūrinių buvo paskelbti po "Eterio Stinfalico" slapyvardžiu. Marselas laikomas labai kompetentingu kompozitoriumi. Jo kantatos buvo nagrinėjamos pirmiausia dėl pastoracinių (ganytojiškų) dalykų, buvo aktualios, atliekamos geriausių Venecijos ir Romos dainininkų. Jo instrumentiniai kūriniai atspindi žinias ir supratimą apie prancūzų, italų ir vokiečių muziką. Iš visų jo kūrinių geriausiai žinomas Koncertas obojui, styginiams "Adagio“, kuris tapo vestuvių muzikos kolekcijos dalimi. Jį perrašė J.S. Bachas kaip Koncertą solo klavesinui d-moll. Nors jo kūriniai retai atliekami šiandien, A. Marselas laikomas labai kompetentingu kompozitoriumi. Jis atlikdavo neįprastas solo partijas, buvo laikomas klasikinio Venecijos baroko koncertų atlikėju.

Kompozitorius mirė Paduvoje.

Arkandželas Corelis

– aristokratas, įtakingų globėjų kompozitorius

Arkandželas Corelis (1653–1713) - italų kompozitorius ir smuikininkas. A. Corelį kompozicijos mokė to meto gerai žinomas dainininkas popiežiaus koplyčioje. Nedaug yra žinoma apie jo ankstyvąjį amžių. Pirmoji sėkmė aplankė, jam esant devyniolikos metų, Paryžiuje. Iš čia jis išvyko į Vokietiją. Šis kompozitorius turėjo įtakingų globėjų, dėl to neturėjo finansinių rūpesčių.

 

Teigiama, jog jis 1681 m. padėjo Bavarijos princui rinkimuose, o 1680-1685 m. praleido daug laiko savo draugo ir bendradarbio, smuikininko bei kompozitoriaus, Cristiano Farinelli, namuose. 1685 m. A. Corelis buvo Romoje, kur vadovavo Švedijos karalienės Kristinos muzikos festivalio spektakliams. Pirmąsias 12 bažnytinių sonatų A. Corelis ir paskyrė Švedijos karalienei Kristinai, kuri turėjo savo rezidenciją Romoje. Kitą sonatų rinkinį kompozitorius paskyrė kardinolui Pampilijui, pas kurį pradėjo tarnauti 1687 m. Trečiąjį savo muzikinės kūrybos rinkinį jis paskyrė Modenos kunigaikščiui Frančeskui II, o paskutinį - kardinolui Pietrui Otoboniui. A.Corelis ilgą laiką vadovavo kardinolo P. Otobonio rūmuose švenčiamiems pirmadienio koncertams. Šis kompozitorius užėmė lyderio pozicijas to meto Romos muzikiniame gyvenime net trisdešimt metų, buvo priskiriamas aristokratijai. O 1708 m. jis grįžo į Romą, gyveno kardinolo Otobonio rūmuose. Garsus yra A.Corelio Kalėdų koncertas Adagio Op. 6 Nr. 8.

Jo kūryba išsiskyrė puikia srauto melodija, nes A. Corelis specializavosi instrumentinės muzikos srityje ir parodė, jog balansas, nuoseklumas yra labai svarbu, atkreipė dėmesį į detales. Jis laikomas „koncerto“, kaip muzikinio kūrinio, pradininku. J. S.Bachas studijavo A. Korelio

darbus.

Georgas Frydrichas Hendelis

. Nuo teatrinės operos prie biblinių oratorijų

Georgas Frydrichas Hendelis (1685 -1759) šalia J. S. Bacho yra žymiausias baroko pirmosios pusės kompozitorius. Jis gimė Vokietijoje, kirpėjo-chirurgo šeimoje. Dar būdamas visai mažas G.F. Hendelis pradėjo groti klavesinu, smuiku, vargonais, o būdamas 11 metų parašė pirmuosius kūrinius. Muzikos jis mokėsi pas vietinį vargonininką, vėliau buvo įstojęs mokytis į Halės universiteto Teisės fakultetą. Būdamas aštuoniolikos Hendelis buvo paskirtas katedros vargonininku, tačiau galimybė tapti bažnyčios muziku jo neviliojo.

Devyniolikos jis išvyko į Hamburgą, to meto vokiečių operos centrą. Ten G.F. Hendelis griežė smuiku operos teatro orkestre, tapo orkestro dirigentu, Hamburge sukūrė savo pirmąją operą. Susižavėjęs šiuo muzikos žanru Hendelis išvyko į operos tėvynę Italiją, kur toliau mokėsi, bendravo su žymiausiais to meto italų operos kūrėjais. Vėlesnis G. F. Hendelio gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Londonu. Jis tapo nuolat veikiančio teatro vadovu, kuriame buvo statomos jo operos. Taip pat G.F. Hendelis buvo karaliaus rūmų kompozitoriumi, o vėliau ėmė vadovauti operos teatrui. Atrodė, kad jo laukė puiki ateitis, turtas, šlovė, tačiau pasigirdo balsai, kritikuojantys G. F. Hendelio rašomas „rimtąsias“ operas. Vėliau itališka opera Anglijoje tapo nepopuliari. Kompozitoriui teko konkuruoti su kitais, iš užsienio kviečiamais muzikantais ir kovoti su dainininkų užgaidomis. Didelį smūgį jam sudavė 1728 m. pastatyta „Elgetų opera“, kurioje buvo šaipomasi iš paties G.F.Hendelio. Teatrą teko uždaryti, tačiau kompozitorius nenusiminė: nuvykęs į Italiją, jis subūrė naują trupę ir vėl bandė „šturmuoti“ Londoną. Deja, jo laukė dar didesnė nesėkmė, o po kelerių metų bankrutavo ir trečiasis G.F.Hendelio organizuotas operos teatras. Kadangi šis kompozitorius pasižymėjo neišsenkančia energija, tad pralaimėjęs nesudėjo rankų.

Kalbant buitiniais tikinčiųjų terminais, galima būtų sakyti, jog Dievas nelaimino garsaus kompozitoriaus teatrinės operos, o „pasuko“ jo kūrybą link Šventojo Rašto temų. Vieną po kitos jis vėl kūrė didingas oratorijas, parašytas jau tekstu iš Biblijos, anglų kalba, kas labai patiko anglų klausytojams. Didžiulio pasisekimo sulaukė: „Izraelis Egipte“, „Mesijas“, „Samsonas“, „Judas Makabėjus“. Oratorija “Mesijas” buvo sukurta vos per tris savaites. Kūrinys yra trijų dalių, kurios sudarytos iš rečitatyvų, arijų, chorų ir orkestro numerių. Čia atkuriama Kristaus gyvenimo istorija, paimta iš Evangelijos. I dalis – Kristaus gimimas ir vaikystė, II-III – jo darbai ir šlovė. Tai muzikinė drama, sprendžianti Dievo – žmogaus gyvenimo problemą. Ji primena didvyrio žuvimą herojinėse tragedijose: didvyrio pasiaukojanti mirtis atneša žmonėms, tautai laisvę ir išganymą. Pats žymiausias šio kūrinio numeris yra choras „Aleliuja“, užbaigiantis antrąją oratorijos dalį. Čia skelbiama apie Kristaus prisikėlimą ir tai daroma labai įspūdingai, naudojant įvairias muzikos išraiškos priemones.

 Bet Dievo keliai nežinomi! Būdamas 74 metų ir grodamas „Messiah“ koncerte G. F. Hendelis nualpo ir tą pačią dieną mirė.

Pagrindiniai G. F. Hendelio kūrybos bruožai – humanizmas, nuoširdumas, paprastumas.

 

Georgas Filipas Telemanas - liuteronų vaikas, Dievo paskirtas „stovėti“ už bažnyčių ir miesto muzikų

Georgas Filipas Telemannas (1681-1767) gimė Vokietijoje, kunigo liuterono šeimoje. Jo motina buvo taip pat liuteronų kunigo duktė, ir dauguma šeimos narių buvo bažnyčios žmonės. G.F. Telemano muzikiniai gabumai anksti pasireiškė: būdamas 10 metų grojo smuiku, fleita, kanklėmis. Sulaukęs 12-os jis parašė savo pirmąją operą, tačiau giminės, ypač motinos pusės, tam nepritarė.

Skaitant šio kompozitoriaus biografiją, galima pastebėti, jog Viešpats neprieštaravo šios šeimos „išsišokėliui“ - jaunajam muzikantui. Vėliau kūrėjas tarnavo bažnyčios ir dvaro muzikantu Frankfurte prie Maino. Tačiau svarbiausia tarnyba, kurią Dievas davė G.F.Telemanui ir kurioje jis išbuvo daugiau kaip 40 metų - 1721 m. Hamburge, pačiame Vokietijos muzikinio gyvenimo centre. Jis tapo miesto muzikos direktoriumi ir buvo atsakingas ne tik už penkių didžiausių bažnyčių muziką, bet ir už visą miesto koncertinį gyvenimą. Kaip teigia S. Čilinskaitė, tai reiškė, kad jis turi kurti, rūpintis ir kontroliuoti visą muziką, skambančią mieste ir bažnyčiose. Kompozitorius kūrė labai daug ir produktyviai: sukūrė mažiausiai 1500 bažnytinių kantatų ir apie 1000 orkestrinių siuitų, daugiau kaip 40 operų bei pasijų ir daug kamerinės muzikos įvairiausios sudėties ansambliams, parašė apie 1400 mišių.

Įdomu tai, jog G.F. Telemanas bendradarbiavo su J.S. Bachu. Nors G.F.Telemanas - savamokslis kompozitorius, o J.S. Bachas – vienas labiausiai išsilavinusių epochos žmonių, šis faktorius nesutrukdė J.S.Bachui pakviesti G.F. Telemaną būti jo sūnaus Filypo Emanuelio krikštatėviu ir net jo garbei suteikė sūnui Filypo vardą.

G.F. Telemanas vadovavo operos teatrui ir aprūpindavo kantatomis Frankfurtą bei orkestrine muzika kelis dvarus. Vėliau šias pareigas perėmė J.S. Bachas. Būdamas dinamiška asmenybė, jis aktyviai koncertavo, suburdavo orkestrus ir jiems vadovaudavo, uoliai rūpinosi savo kūrinių leidyba.

G.F. Telemano muzika skirta smagiam klausymui, daug jos sukurta specialiai laisvalaikiui (panašiai kaip šių laikų lengvojo žanro muzika), nors ir nenusileidžia J.S. Bacho muzikai kompoziciniu meistriškumu, išmone ir suvokimo gelme.

 

Frančeskas Maria Veracinis  - keliautojas ir kūrėjas

Frančeskas Maria Veracinis  (1690 -1768) - italų kompozitorius ir smuikininkas. Jo tėvas buvo vaistininkas ir laidojimo biuro savininkas. Muzikos mokė dėdė, su kuriuo pasirodydavo kartu koncertuose. Kaip sakoma šaltiniuose, F.M. Veracinis labai mėgo keliauti ir gyveno gana audringą gyvenimą.

 

Per dešimt savo gyvenimo metų jis dažniausiai būdavo užsienyje: Londone 1714 m. grojo Karalienės teatre, po sezono Dusseldorfe - 1716 m. parašė 6 uvertiūras smuikui ir jas paskyrė princui Frydrichui Augustui. Princo raginamas Veracinis atliko kamerinę muziką, o 1717 m. oficialiai buvo įdarbintas smuikininku. 1721 m. jis vėl parašė sonatas smuikui ir vėl jas paskyrė princui.

Kompozitorius parašė Koncertą orkestrui aštuoniems instrumentams, kuris buvo atliktas 1711 m. imperatoriaus Čarlio VI karūnavimo ceremonijoje.

 

 Grįžęs į Florenciją 1723-1733 m. F.M.Veracinis kūrė ir atliko daugiausia religinę muziką. Jam įtaką turėjo A. Vivaldis ir A. Corelis.

 

Georgas Antoninas Benda – teatrinės muzikos atstovas

Georgas Antoninas Benda (1722-1795) - Bohemijos kompozitorius, buvo trečias vaikas šeimoje. Jo tėvas - nedidelio kaimo muzikantas ir audėjas, o mama kilusi iš gerai žinomų muzikų šeimos. Georgas ir jo vyresnis brolis buvo labiausiai žinomi iš penkių muzikantų vaikų.

Georgas tapo klasikos kompozitoriumi. 1742 m. jo brolis rado darbą pas Prūsijos karalių Frederiką, muzikos mylėtoją, o G.A. Benda tapo Prūsijos dvaro rūmų orkestro smuikininku. 1750 m. jis paskirtas kapelmeisteriu pas kunigaikštį Frydriką III. Iš pradžių jis kūrė bažnytinę, o paskui instrumentinę muziką, nes tuo metu buvo neleidžiama formuotis muzikinio teatro - operos žanrui. 1765 m. kunigaikštienės Luisos Dorotėjos gimtadienio proga G.A. Benda parašė savo pirmąją operą. Tai pralaužė ledus, ir jis pradėjo rašyti Italijos operoms. G.A. Benda buvo išsiųstas studijuoti operos, ten parašė ir kelis populiarius darbus. Po kunigaikščių šeimos mirties jo pareigos keitėsi. 1774 m. atvyko teatro trupė ir užsakė G.A. Bendą parašyti kūrinių scenai. Tačiau trupė pasirinko kitą kompozitorę. Vėliau Benda iškeliavo į Vokietiją, bet ten negavo darbo. Tada jis praleido didžiąją savo laiko dalį kurdamas melodramą - populiarią Vokietijos muzikos formą. Jis taip pat rašė ir instrumentinę muziką, kuri taip pat tapo populiari. Dauguma jo kūrinių buvo parašyti apie 50 –uosius jo gyvenimo metus. G.A. Benda garsus labiau teatrine nei bažnytine muzika. 1776 m. jis sukūrė muziką „Romeo ir Džuljeta" ir kitus kūrinius, susijusius su graikų mitologija, o kuriant melodramą jį palaikė ir įtakos turėjo V.A. Mocartas. Tapęs pensininku, Benda apsistojo Vokietijoje, ir ten mirė būdamas 73 metų amžiaus. Jis buvo vedęs, turėjo septynis vaikus, kurių vienas tapo garsus.

Be baroko kompozitorių tarptautinio jaunųjų menininkų seminaro „Gintarinė svetainė“ atlikėjai taip pat atliko ir lietuvių autorių - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Balio Dvariono kūrinius.

 

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – tikintis kompozitorius ir dailininkas

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 -1911) - grafikas ir kompozitorius. Tėvas Konstantinas Čiurlionis buvo vargonininkas ir chorvedys, vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą – Druskininkuose. Jis suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs - Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlionių namuose. Motina buvo kilusi iš Bavarijos, vokiečiųevangelikų liuteronų giminės. Iš pradžių muzikos jaunasis Čiurlionis mokėsi pas tėvą - vargonininką. Vėliau, 1885 m., jis baigė liaudies mokyklą, o 1889-1892 m. mokėsi Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čiurlionis grojo fleita kunigaikščio Mykolo Oginskio orkestre, jo remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute, taip pat mokėsi Leipcigo konservatorijoje, lankė Varšuvos piešimo ir dailes mokyklą. Jis vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Vilniuje kartu su kitais bendraminčiais Čiurlionis subūrė Lietuvių dailės draugiją, dalyvavo jos veikloje, parodose, vadovavo "Vilniaus kanklių" draugijos chorui, koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais.

            M. K. Čiurlionio kūriniai susiję su XIX a. pabaiga ir XX a. pr. Europos lietuvių liaudies menu. Jo muzikos palikimą sudaro simfoninė, chorinė ir fortepijoninė muzika, kūriniai styginių ansambliams ir vargonams. Simfoninės poemos "Miške" ir "Jūra" turi vėlyvojo romantizmo bruožų. Chorinė muzika pagrista klasikos tradicijomis. Gausiausia ir originaliausia iš M. K. Čiurlionio muzikinių kūrinių yra fortepijoninė kūryba. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“. Bažnytiniai kūriniai: fuga „Kyrie“, „Agnus dei“, „Sanctus“.

M.K. Čiurlionis sukūrė ir tapybos bei grafikos kūrinius. Ankstyviesiems jo tapybos kūriniams būdinga ir religinė, simbolinė tematika. Pačiu garsiausiu Čiurlionio kūriniu įvardijamas paveikslas „Rex“ – mistinio karaliaus, iškilusio virš Žemės planetos ir beveik ištirpstančio kosmose, vaizdinys. Kiti žymesni dailės darbai susiję su religija: "Laidotuvių simfonija", „Tvanas", "Pasaulio sutvėrimas“, „Nojaus arka“, ,„Demonas“, „Žemaičių kapinės“, „Rojus“, „Angelas. Preliudas“, „Auka“ ir kt.

 

 

 

Balys Dvarionas – vargonininko sūnus

 

 

Balys Dvarionas (19041972)lietuvių kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, profesorius. Gimė gausioje lietuvių vargonininko, instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje, kurioje išaugo 11 vaikų, iš jų 7 tapo muzikais. Muzikos pomėgis siekia jau jo senelį Domininką Dvarioną, kuris gyveno Mosėdžio parapijoje (Kretingos aps.). Jo visi trys sūnūs buvo kaimo muzikantai. Pats jauniausias, irgi Domininkas, Balio Dvariono tėvas, buvo visų gabiausias. Dar piemenaudamas pats pasidirbdavo smuikelį, kuriuo kur buvęs, kur nebuvęs vis čirpino. Vėliau Mosėdyje pradėjo mokytis pas vargonininką ir greit pats pasidarė vargonininku. Kurį laiką vargoninkavo Saratove, Pavolgio vokiečių kolonijoje. Ten sukūrė šeimą. Gyvendamas Kryme, Simferopolyje, gavo muzikos instrumentų meistro diplomą. Įsigijęs stiprią muzikos profesiją, su žmona ir vaikais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Ylakiuose (Mažeikių aps.). Tačiau vaikų buvo krūva, o darbo su muzika - mažokai. Tad nusprendė keltis į didesnį miestą, į netolimą Liepoją. Taip Liepoja tapo Balio Dvariono gimtu miestu.

Profesionalo muziko namuose visi vaikai mokėsi muzikos. Tad ir Balį jau 3 metų amžiaus tėvas sodino ant fortepijono kėdės. Šešerių metų jis jau sistemingai studijavo smuiką ir fortepijoną, padedamas sesers Julijos. Dešimties metų, norėdamas gausiai šeimai materialiai padėti, Balys pradėjo uždarbiauti. Anksti rytą bėgo bažnyčion mišių atgroti, o po pamokų mokykloje fortepijonu grodavo negarsiniam filmui kino teatre. Dvylikos metų vadovavo Liepojos lietuvių jaunimo chorui. Matydamas išskirtinius sūnaus gabumus, šešiolikametį Balį tėvas, vyresniems vaikams padedant, 1920 m. siuntė į Leipcigo konservatoriją, kur jis studijavo fortepijono klasėje. Tuo pačiu laiku, šalia konservatorijos, mokėsi kompozicijos. 1924 m., baigęs Leipcigo konservatorijos fortepijono klasę, dar du metus specializavosi pas garsų pianistą Berlyne.

B. Dvarionas kaip kompozitorius daugiausiai reiškėsi po Antrojo pasaulinio karo. Jis pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką, kuri atitiko to meto ideologų propaguojamo - socrealizmo stiliaus - reikalavimus. Balys Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui), tačiau romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. Labai anksti Balys Dvarionas susidomėjo ir dirigavimo menu. Diriguodamas jis stengėsi išryškinti kūrinių tematiką, pabrėžti jų folklorinį savitumą, orkestrinį spalvingumą. Daug lietuvių veikalų jis įgrojo ir į plokšteles, taip pat ir M.K. Čiurlionio simfonines poemas "Jūra ir "Miške", savo smuiko bei fortepijono koncertus, uvertiūras ir kt.

 

Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje muzikinius opusus atlikę tarptautinio XXII - ojo jaunųjų menininkų seminaro „Gintarinė svetainė“ dalyviai nutiesė simbolinį tiltą - nuo baroko iki šiandienos. Buvo nepaprastai gera klausytis jaunųjų atlikėjų, kurie, pasak koncerto vedėjos S.Čilinskaitės, labai laukė pasirodymo būtent Kretingos bažnyčioje (šią galimybę vaikai turi nusipelnyti, ne visi norintys gali būti pakviečiami)... O tą sekmadienio popietę net trys klaipėdietės Vilmos šeimos kartos, atvykusios iš Klaipėdos į Kretingą, džiaugėsi, jog bažnyčioje tą dieną pamiršo savo rūpesčius, nes pasinėrė į muzikos garsus.

Girdėjome kompozitorių virtuozų sukurtus muzikinius šedevrus. Sužinojome apie jų asmenybes. Ir kaip rašoma biografijose, juos vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau siejo ryšys su Aukščiausiuoju. Jie tarsi simboliškai susirinko Kretingos bažnyčios menėje ir jaunųjų atlikėjų pastangomis mus pavedžiojo savo kūrybos horizontais.

 

Kelyje

Menas - Leo Ray

Edžio Fotomenas

Autorinės teisės ir atsakomybė

kretingospranciskonai.lt yra Interneto portalo svetainė, priklausanti Kretingos pranciškomų vienuolynui (toliau -KRETINGOSPRANCISKONAI) .
 kretingospranciskonaiI.lt stengiasi, kad pateikiama informacija būtų tiksli ir etiška, tačiau mes negalime garantuoti 100% tikslumo ir neatsakome už naudojimosi informacija, pateikta svetainėje, padarinius.
Griežtai draudžiama "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" paskelbtą informaciją panaudoti kitose svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti KRETINGOSPRANCISKONAI kaip šaltinį.
 Internete panaudota medžiaga privalo turėti HTML kodą:

<a href=""><img
border="0" src="/kretpra.JPG"
alt="KRETINGOSPRANCISKONAI"></a>

Rezultatas bus toks: 'KRETINGOSPRANCISKONAI'
 "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" neatsako už vartotojų atsiliepimus ir komentarus (pastabas apie pateiktą medžiagą).

Siųsdami ir skelbdami bet kokią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus) KRETINGOSPRANCISKONAI  interneto puslapiuose, Jūs suteikiate KRETINGOSPRANCISKONAI autoriaus teises į visą šią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus). KRETINGOSPRANCISKONAI  neprivalės atlyginti šios informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių) pateikėjui. KRETINGOSPRANCISKONAI  gali atkurti, platinti, skelbti, publikuoti jos interneto puslapiuose paskelbtą informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus), nurodydama autoriaus vardą taip, kaip yra paskelbta. Jokie tretieji asmenys neturi teisės naudoti informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių, komentarų), paskelbtos KRETINGOSPRANCISKONAI interneto puslapiuose be KRETINGOSPRANCISKONAI raštiško sutikimo.
 
© 2012 Kretingos Pranciškonai