Dievo žodis

Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas(Lk14).
Tele Radio Padre Pio
Kretingos katalikų parapija ir bažnyčia rusų laikais
Autorius Julius Kanarskas   

Bernardinų vienuolynas ir bažnyčia XX a. pradžioje (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)      Kretingos parapiją nuo pat jos įkūrimo globojo ir jos reikalais rūpinosi vienuoliai bernardinai, iš kurių tarpo išrinktą kunigą Žemaičių vyskupas patvirtindavo parapijos klebonu. Vėliau klebonais dažniausiai skiriami būdavo bernardinų vienuolyno vyresnieji – gvardijonai.

      1804 metais parapijoje klebonavo kunigas Apolinaras Teišerskis. Tais metais parapijoje buvo 786, 1831 metais – 3727, 1857 metais – 3378, 1887 metais – 4736 katalikai. Parapija išlaikė prieglaudą, kurioje gyveno nuolatos nuo 40 iki 70 žmonių.
      XIX amžiaus pradžioje pradėti bažnyčios remonto darbai: 1801 metais sutvirtinti pamatai, 1803 metais atnaujinti bokšto perdenginiai, 1806 metais įrengtas naujas bokšto stogas. Bokšte buvo įrengta varpinė ir laikrodis. Varpinėje kabojo 4 galingi varpai, sujungti su laikrodžiu taip, kad muštų valandas ir jų ketvirčius.
      Nuo XIX amžiaus pradžios netoli bažnyčios ir vienuolyno, priešingame Akmenos ir Pastauninko upių santakos krante veikė parapijos kapinės. Laikui bėgant tikintieji jas apjuosė akmenų mūro tvora, pastatė medinę koplyčią su Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Apie 1831–1839 metus jos vietoje buvo pastatyta akmenų mūro koplyčia, kurioje tebestovėjo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, Nukryžiuotojo altorius ir vargonėliai. Apie 1857 metus į koplyčią iš senosios bažnytinių kapinių koplyčios buvo perkeltas Šv. Jurgio altorius, o naująją koplyčią pradėta tituluoti Šv. Jurgio vardu.Senoji sakykla, iš kurios 1821-1849 m. sklido garsūs tėvo Ambrozijaus Pabrėžos pamokslai. P. Mongirdaitės nuotr., XX a. pr. (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)
      1821–1849 metais Kretingos bažnyčią ir parapiją garsino vyriausiasis bernardinų vienuolyno pamokslininkas tėvas Ambrozijus Pabrėža. Iškalbingi ir prasmingi jo pamokslai pritraukdavo šimtus tikinčiųjų ir priversdavo daugumą susimastyti apie šio gyvenimo prasmę, labiau pažinti tikėjimo esmę, pamilti Dievą. Iš tolimiausių Žemaitijos parapijų vykdavo žmonės į Kretingą, kad galėtų išgirsti išganingąjį tėvo Ambrozijaus žodį.
      1829–1856 metais parapijos klebonu buvo Silvestras Stanevičius, 1856–1873 ir 1875–1895 metais – Feliksas Rimkevičius, o 1873–1875 metais – kunigas Jonas Dargevičius.
      XIX amžiaus viduryje bažnyčia buvo remontuojama. Joje stovėjo Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, Šv. Pranciškaus, Jėzaus Kristaus, Šv. kankinės Barboros, Šventosios šeimos ir Šv. Antano altoriai. Šv. Antano paveikslas jau tuo metu buvo ypač garbinamas, gausiai nukabinėtas votomis (padėkomis už stebuklingą pagijimą).
      Klebonaujant Feliksui Rimkevičiui į Kretingos bažnyčią 1862 metais buvo atvežtos Šv. Pranciškaus ir Šv. Antano Paduviečio, o 1868 metais – Šv. Klemenso relikvijos. Jas užantspaudavo ir relikvijas nustatytomis dienomis lankantiems atlaidus suteikė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
      Ta proga buvo atnaujintas Šv. Antano altorius, į kurį įdėtas dabartinis paveikslas, garsėjantis stebuklingąja galia. Nuo to laiko Kretingos bažnyčia tapo gausiai lankoma ir kitų parapijų tikinčiųjų, o Šv. Antano atlaidai populiarumu pradėjo konkuruoti su Parciunkulės atlaidais.
      XIX amžiuje katalikų parapijai iškilo nemažai rimtų problemų, kurias kėlė Kretingoje įsikūrusi stačiatikių bendruomenė, palaikoma rusų valdžios pareigūnų ir globojama Kretingos savininkų grafų Zubovų. Stačiatikiams buvo leista mirusiuosius laidoti katalikų kapinėse į šiaurę nuo koplyčios, o sumanius pasistatyti cerkvę, jai buvo paskirtas sklypas vienuolyno žemėje prešais parapijos kapines. Tik klebono Felikso Rimkevičiaus sumanumo dėka ir pritariant naujajam Ketingos savininkui grafui Juozapui Tiškevičiui stačiatikių bažnyčiai parinktoje vietoje buvo įrengtos naujosios parapijos kapinės (dabar – II-osios kapinės), o stačiatikius laidoti pradėta priešingoje miesto dalyje, prie kelio į Gargždus.
      Kretingos parapijos klebono Felikso Rimkevičiaus prašymu, dvarininkas Konstantinas Parčevskis 1864 metais naujai perstatė Jokūbavo filijos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią.
      Didėjant parapijoje gyventojų ir daugėjant į atlaidus susirenkančių maldininkų, Kretingos bažnyčia ėmė nebesutalpinti visų norinčių joje apsilankyti. Todėl XIX amžiaus 8 dešimtmetyje prasidėjo aukų rinkliava naujos bažnyčios statybai. Mirdamas klebonas Feliksas Rimkevičius įteikė Kretingos dvaro savininkui grafui Aleksandrui Tiškevičiui 5000 rublių misijoms palaikyti, 6000 rublių prieglaudai išlaikyti bei 5000 rublių bažnyčios reikalams ir paprašė aukomis ir lėšomis paremti naujos bažnyčios statybą. Deja, dėl organizacinių ir finansinių trūkumų bei rusų valdžios daromų kliūčių bažnyčios statybos darbų pradžia užtruko.
      Feliksui Rimkevičiui mirus, vienuolyne buvo belikę keli garbaus amžiaus bernardinai kunigai. Dėl amžiaus ir sveikatos jiems sunku buvo aprėpti visus parapijos reikalus, todėl klebonai dažnai keitėsi: 1895–1900 Bažnyčia 1854 m. Piešinys iš Kretingos miestelio plano (Kretingos muziejaus fondai)metais klebono pareigas ėjo bernardinų kunigai Vincentas Aleksandras Vladickas, Leonas Tarvydas, Jeronimas Juozapas Beržanskas.
      Ieškodamas išeities, Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis pirmąkart Kretingos parapijos istorijoje klebonu 1900 metais paskyrė kunigą pasaulietį Antaną Bizauską. Šis energingai tvarkė parapijos reikalus, steigė katalikiškas organizacijas, įkūrė draudžiamos lietuviškos spaudos slėptuvę ir platinimo tinklą, administravo vienuolyną, domėjosi bernardinų gyvenimu ir rūpesčiais. Kretingoje praleisti metai paskatino Antaną Bizauską pakeisti savo gyvenimą ir tapti Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių šeimos nariu.
      Antanui Bizauskui išvykus į Vabalninką, 1905 metais parapijos klebonu ir bernardinų vienuolyno administratoriumi tapo kunigas Kazimieras Petreikis, kuris paliko vieną ryškiausių pėdsaką Kretingos katalikų bažnyčios istorijoje. Jis įkūrė “Blaivybės” draugijos Kretingos skyrių, 1907 metais pradėjo bažnyčios rekonstrukcijos darbus.
      Bažnyčios rekonstrukcijai buvo sudarytas parapijos komitetas, kurio nariais tapo pagrindinis statybos darbų rėmėjas grafas Aleksandras Tiškevičius, klebonas Kazimieras Petreikis ir keletas aktyvesnių parapijiečių. Rekonstrukcijos projektą paruošė Krokuvos architektas Slavomiras Odživolskis. Pagal jį abipus senosios navos buvo pristatytos žemesnės šoninės navos ir transeptas, rekonstruotas fasadas ir portalas, išmūrytas laiptuotas frontonas. Dešinioji nava buvo įruošta pertvarkius prie bažnyčios prigludusią vienuolyno galeriją. Virš bažnyčios iškilo naujas, renesansinio stiliaus bokštas su 4 šoniniais bokšteliais. Bokšte buvo pakabintas garsioje Rusijos varpų liejykloje Valdajuje nulietas didysis vario lydinio varpas, kurį 1916 metais vokiečių kareiviai sudaužė ir išgabeno į Vokietiją.
      Rekonstrukcijos metu buvo pakeistas interjeras, perstatyta sakykla ir altoriai. Pirmiausia, į garbingoje vietoje – didžiosios navos dešinėje pusėje stovėjusį senąjį Šv. Pranciškaus altorių buvo perkeltas stebuklingąja galia išgarsėjęs ir gausiai maldininkų lankomas Šv. Antano paveikslas. Į transeptą iš didžiosios navos perkelti Šv. kankinės Barboros, Jėzaus Kristaus ir Šventosios šeimos altoriai bei pastatytas naujas Šv. Pranciškaus altorius. Šoninių navų sienas papuošė nauji Kryžiaus kelio paveikslai.
      Priešais bažnyčią esančiame skverelyje tikinčiųjų lėšomis išmūryta neogotikinė Šv. Jurgio koplytėlė.
      Rekonstravęs bažnyčią, kunigas Kazimieras Petreikis buvo perkeltas į Ukmergę, o Kretingos parapijos klebonu ir atsinaujinusio bernardinų vienuolyno gvardijonu paskirtas vienuoliu tapęs ir į Kretingą sugrįžęs kunigas Antanas Bizauskas – tėvas Pranciškus.
      Tėvas Pranciškus Bizauskas 1912 metais baigė rekonstruoti bažnyčią, atnaujino parapijoje tretininkų kongregacijos veiklą. Jo laikais Kretingos bažnyčia tapo pagrindine atsinaujinančios Šv. Pranciškaus Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos provincijos šventove. Netrukus jam atsisakius klebono pareigų, 1914–1918 metais klebonavo tėvas Antanas Živatkauskis, rūpinęsis parapijos reikalais sunkiais kaizerinės vokiečių okupacijos metais.

 

Kelyje

Menas - Leo Ray

Edžio Fotomenas

Autorinės teisės ir atsakomybė

kretingospranciskonai.lt yra Interneto portalo svetainė, priklausanti Kretingos pranciškomų vienuolynui (toliau -KRETINGOSPRANCISKONAI) .
 kretingospranciskonaiI.lt stengiasi, kad pateikiama informacija būtų tiksli ir etiška, tačiau mes negalime garantuoti 100% tikslumo ir neatsakome už naudojimosi informacija, pateikta svetainėje, padarinius.
Griežtai draudžiama "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" paskelbtą informaciją panaudoti kitose svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti KRETINGOSPRANCISKONAI kaip šaltinį.
 Internete panaudota medžiaga privalo turėti HTML kodą:

<a href=""><img
border="0" src="/kretpra.JPG"
alt="KRETINGOSPRANCISKONAI"></a>

Rezultatas bus toks: 'KRETINGOSPRANCISKONAI'
 "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" neatsako už vartotojų atsiliepimus ir komentarus (pastabas apie pateiktą medžiagą).

Siųsdami ir skelbdami bet kokią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus) KRETINGOSPRANCISKONAI  interneto puslapiuose, Jūs suteikiate KRETINGOSPRANCISKONAI autoriaus teises į visą šią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus). KRETINGOSPRANCISKONAI  neprivalės atlyginti šios informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių) pateikėjui. KRETINGOSPRANCISKONAI  gali atkurti, platinti, skelbti, publikuoti jos interneto puslapiuose paskelbtą informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus), nurodydama autoriaus vardą taip, kaip yra paskelbta. Jokie tretieji asmenys neturi teisės naudoti informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių, komentarų), paskelbtos KRETINGOSPRANCISKONAI interneto puslapiuose be KRETINGOSPRANCISKONAI raštiško sutikimo.
 
© 2012 Kretingos Pranciškonai