Dievo žodis

Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta (Mt7).
Tele Radio Padre Pio
Kretingos pranciškonų vienuolijos atgimimas
Autorius Julius Kanarskas   

Pranciškonų ordino bažnyčia ir vienuolynas tarpukariu (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)      XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje civilizuotą visuomenę aktyviai veikę socialiniai, ideologiniai ir ekonominiai procesai vertė persitvarkyti ir konsoliduotis plačiai po pasaulį pasklidusią vienuolių pranciškonų šeimą.

      1897 metais bernardinai, reformatai ir basieji broliai susivienijo į savarankišką Mažesniųjų brolių ordiną (O. F. M.) su Šv. Pranciškaus Asyžiečio regula. Nuo to laiko bernardinus imta vadinti bendriniu pranciškonų vardu. Tiesa, Kretingos vienuolynas, kaip liudija išlikę inventoriai ir vizitacijos aktai, ilgai dar išlaikė bernardinų pavadinimą.
      Seniesiems bernardinams vienam po kito iškeliaujant Anapilin atrodė, kad Kretingos vienuolynas netrukus būsiąs panaikintas. Tačiau XX amžiaus pradžioje Rusijos imperiją sudrebinę socialiniai procesai privertė rusų valdžią daryti nuolaidų Lietuvoje persekiotoms katalikų vienuolijoms, leisti į Kretingos bernardinų vienuolyną įstoti kunigams Antanui Bizauskui ir Jonui Indriuliui.
      Dar klebonaudamas Kretingoje kunigas Antanas Bizauskas gerai pažino bernardinų gyvenimą bei problemas, 1908 metais padavė Žemaičių vyskupui prašymą tapti vienuoliu ir tęsti Šv. Pranciškaus Asyžiečio darbus. Nors rusų stačiatikiai valdininkai dar kelis metus įvairiais būdais delsė išduoti leidimą, tačiau gavęs Romos popiežiaus sutikimą 1912 metų balandžio 22 dieną Žemaičių vyskupas Gasparas Feliksas Cirtautas pagaliau įvilko Kaune kunigus Antaną Bizauską ir Joną Indriulį į pranciškonų abitus ir suteikė vienuoliškus tėvo Pranciškaus ir tėvo Bonaventūros vardus. Abu vienuoliai atvyko į vienintelį Lietuvoje išlikusį pranciškonų observantų vienuolyną, kuriame juos pasitiko paskutinysis bernardinų vienuolis, djakonas brolis Petras Kazlauskas.
      Tėvas Pranciškus buvo paskirtas vienuolyno gvardijonu ir parapijos klebonu. Jis 1912 metais baigė rekonstruoti bažnyčią, steigė Šv. Pranciškaus III-ojo ordino (tretininkų) kongregacijas, rūpinosi pranciškonų veiklos atgaivinimu. 1913–1914 metais į vienuolyną priėmė Laukuvos kleboną Bučnį, kunigą Stankaitį iš Nerimdaičių filijos, Žiobiškio kamendorių Vincentą Juozapaitį, Pašvintinio kleboną Zenoną Živatkauskį (tėvą Antaną), kunigą Joną Pečkaitį (tėvą Jeronimą) bei kelis broliukus.
      Romos popiežiaus įsakymu 1913 metų rugsėjo 24 dieną Kretingos vienuolynas komisariato teisėmis buvo priskirtas prie Pranciškonų ordino Šv. Jadvygos provincijos Silezijoje (Vokietijoje), o tėvas Pranciškus paskirtas jo komisaru. 1914 metų kovo 28 dieną pirmąkart Kretingos bažnyčioje įvyko priėmimo į vienuolius iškilmės: tėvas Pranciškus pranciškono abitu apvilko kunigą Vincentą Juozapaitį – tėvą Juvenalį. Tokiu būdu tėvo Pranciškaus rūpesčiu 1912–1914 metais buvo atgaivintas Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas ir atnaujinta pranciškonų veikla, o Kretinga tapo atgimstančios Lietuvos pranciškonų vienuolijos branduoliu, dvasiniu, kultūriniu ir administraciniu centru.
      Paskyręs likusį savo gyvenimą pranciškonų veiklos plėtojimui, tėvas Pranciškus atsisakė klebono pareigų ir liko gvardijonu. 1914 metais klebonauti Kretingoje pradėjo tėvas Antanas Živatkauskis.
      Atsikuriančios pranciškonų vienuolijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Artėjant frontui, rusų karinė valdžia įsakė visiems evakuotis iš pasienio rajonų. Vienuoliai pranciškonai 1914 metų rugsėjo 10 dieną persikėlė į buvusį Palėvenės (Kupiškio r.) domininkonų vienuolyną.
      Grįžę 1915 metais į Kretingą, vienuolyną jie rado paverstą vokiečių kareivinėmis. Vienuolyno pastatus vokiečiai smarkiai nuniokojo. Ypač nukentėjo vertinga biblioteka, kurioje 1888 metų duomenimis buvo 3132 knygos. Po derybų su karine vadovybe, pranciškonams buvo leista apsigyventi keliose celėse. Čia juos netrukus aplankė Pranciškonų ordino Šv. Jadvygos Silezijos (Vokietija) provincijos provincijolas, domėjęsis atsikuriančių Lietuvos pranciškonų rūpesčiais ir problemomis, patvirtinęs tėvą Pranciškų Bizauską Lietuvos pranciškonų komisaru.
      Okupacinė vokiečių valdžia varžė pranciškonų vienuolyno veiklą. Tačiau vienuoliai neapsiribojo misijomis ir sielovados darbu. Tėvo Pranciškaus Bizausko rūpesčiu 1915 metų pabaigoje prie vienuolyno pradėjo veikti vaikų darželis, pradinė mokykla, mergaičių namų ruošos mokykla. Vėliau atidaryta labdaros valgykla, kurioje nuo 1916 metų kovo mėnesio šiltus pietus kasdien gaudavo 100 vargšų ir elgetų, o nuo birželio mėnesio du kartus per dieną dar buvo maitinama nuo 2 iki 6 metų amžiaus 50 vaikų. 1917 metais tėvas Jeronimas Pečkaitis įsteigė Kretingoje pirmąją Lietuvoje bitininkų draugiją “Spiečius”, o vienuolyno sode įrengė bityną.
      Vokiečiams pasitraukus, 1919 metų pradžioje pranciškonai vienuolyne suteikė patalpas Kretingos srities karo komendantūrai ir savanorių kareivinėms, o gruodžio mėnesį pastate šeimininkavo bermontininkai. Juos išvijus, iki 1921 metų vienuolyno patalpose veikė Lietuvos kariuomenės dalinio, saugojusio valstybės sieną, kareivinės.
      1919 metais nuo vienuolyno buvo atskirta bažnyčia ir parapija. Ja rūpintis pradėjo Žemaičių (vėliau – Telšių) vyskupijos vyskupo skiriami kunigai pasauliečiai. Pranciškonų komisarui ir vienuolyno gvardijonui tėvui Pranciškui Bizauskui ir naujajam klebonui Povilui Svilui 1920 metais teko dalintis bažnyčiai ir vienuolynui priklausantį turtą ir pastatus.
      Parapiją perdavus kunigams pasauliečiams, pranciškonai neliko atskirti nuo parapijiečių. Jų misionieriška veikla apėmė ne tik Kretingos apylinkes, bet ir visą Lietuvą.
      1920 metais vienuolyne gyveno 4 kunigai – gvardijonas tėvas Pranciškus Bizauskas, tėvas Antanas Živatkauskis, tėvas Juvenalis Juozapaitis ir tėvas Jeronimas Pečkaitis, 4 broliukai – meistras Didakas Kupšys, zakristijonas Paskalis Krukauskis, virėjas Feliksas Razma, šeporis Domininkas Grozbarzdis, ir 1 kandidatas į vienuolius – Vitolis Krauzė. Tėvas Pranciškus tais pačiais metais atsisakė visų pareigų ir išvyko metams pailsėti, o 1922 metais tapo Kaune kuriamo pranciškonų vienuolyno gvardijonu.
      Tėvui Pranciškui išvykus iš Kretingos, vienuolyno gvardijonu ir Lietuvos pranciškonų komisaru 1921 metais provincijolas paskyrė jauną vienuolį tėvą Jeronimą Pečkaitį, kuris 1919–1920 metais gyveno ir mokėsi pranciškonų Šv. Jadvygos provincijos vienuolynuose Silezijoje.
      Tėvas Jeronimas 1922–1923 metais atliko kareivių nuniokoto vienuolyno remontą, po kurio trisdešimtyje atnaujintų celių 1923 metais gyveno jau 23 vienuoliai. Dar 9 vienuoliai buvo išvykę mokytis ir tobulintis į Kauno ir Silezijos vienuolynus.
      Vienuolyne jis įrengė bendrabutį pranciškonų išlaikomiems Kretingos progimnazijos moksleiviams, o 1922 metų spalio 16 dieną atidarė klierikų seminariją, kurioje buvo mokoma pagal aukštesniųjų gimnazijos klasių programą. Seminarija veikė tik dvejus metus, kadangi vyriausybei nesutikusBažnyčios altoriai apie 1936 m. (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys) jos auklėtinius atleisti nuo karinės tarnybos, klierikai išvyko mokslų tęsti į Kauną ir Vokietiją.
      1922 metų birželio 15–17 dienomis Kretingoje tėvas Jeronimas sušaukė pirmąjį Lietuvos tretininkų kongresą, kuris nutarė leisti savo leidinį "Šv. Pranciškaus varpelis". Tėvas Jeronimas buvo šio leidinio redaktoriumi, vizitavo ir steigė naujas tretininkų kongregacijas, kurių per trumpą savo gyvenimą įkūrė virš 100.
      Karo metais tėvo Jeronimo suburta ir vadovaujama bitininkų draugija „Spiečius” 1920 metais pasivadino “Bite” ir išplėtojo savo veiklą visoje Lietuvoje, įkūrusi net 22 skyrius. Tėvas Jeronimas bitininkams parašė ir 1921 metais Tilžėje išleido bitininkavimo vadovėlį „Bitininkas”, 1921 metų kovo 16 dieną prie vienuolyno atidarė vienmetę bitininkavimo mokyklą, vėliau kasmet ruošdavo bitininkavimo kursus, įsteigė avilių dirbtuves.
      1924 metais parapiją grąžinus pranciškonams, jos klebonu vėl buvo skiriamas vienuolyno gvardijonas. 1925 metais gvardijonu provincijolas paskyrė tėvą Juozapą Kudirką, o 1928 metais – tėvą Kazimierą Čepulį.
      1924 metais Lietuvos pranciškonų komisaru buvo paskirtas Mažesniųjų brolių ordino Silezijos Šv. Jadvygos provincijos Vokietijoje kunigas tėvas Antanas Pliačekas.
      Aktyvios misionieriškos pranciškonų veiklos dėka Kretinga jau pirmaisiais tarpukario metais tapo daugelio maldininkų, ypač tretininkų, traukos vieta. Daugiausiai tikinčiųjų susirinkdavo Šv. Antano Paduviečio ir Porciunkulės atlaidų dienomis.
      1929 metais pranciškonų šeima Kretingoje padidėjo. Padvarių kaime buvo įkurtas Seserų pranciškonių Dieviškosios Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolynas, kuriam sodybą su 43 hektarais žemės dovanojo ūkininkė Placida Paulikauskaitė. Vienuolyno viršininke tapo Ona Galdikaitė – sesuo Augustina, o naujokių mokytoja – Ona Grigaitytė. Abi jos baigė Miunsterio (Vokietija) universitetą, penkerius metus praleido Nounenverto pranciškonių vienuolyne netoli Kelno.
      Augančiai ir gausėjančiai Lietuvos pranciškonų šeimai 1929 metais vėl ėmėsi vadovauti tėvas Pranciškus Bizauskas. Tapęs pranciškonų komisaru, jis ėmė rūpintis, kad Lietuvos pranciškonams būtų leista atsiskirti nuo Šv. Jadvygos Silezijos provincijos ir atkurti savarankišką provinciją, kuri buvusi panaikinta 1842 metais.
      Jo pastangos nenuėjo veltui. 1931 metų lapkričio 19 dieną Pranciškonų ordino Generalinio ministro dekretu Lietuvos pranciškonų komisariatas buvo pripažintas savarankišku ir pavadintas Šv. Pranciškaus Asyžiečio Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero Lietuvos provincija. Jos centru paskelbtas Kretingos vienuolynas. Nuo tos dienos prasideda naujas pranciškonų vienuolyno istorijos laikotarpis, turėjęs didelės įtakos Kretingos miesto augimui, kultūros raidai ir istorijai.

 

Kelyje

Menas - Leo Ray

Edžio Fotomenas

Autorinės teisės ir atsakomybė

kretingospranciskonai.lt yra Interneto portalo svetainė, priklausanti Kretingos pranciškomų vienuolynui (toliau -KRETINGOSPRANCISKONAI) .
 kretingospranciskonaiI.lt stengiasi, kad pateikiama informacija būtų tiksli ir etiška, tačiau mes negalime garantuoti 100% tikslumo ir neatsakome už naudojimosi informacija, pateikta svetainėje, padarinius.
Griežtai draudžiama "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" paskelbtą informaciją panaudoti kitose svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti KRETINGOSPRANCISKONAI kaip šaltinį.
 Internete panaudota medžiaga privalo turėti HTML kodą:

<a href=""><img
border="0" src="/kretpra.JPG"
alt="KRETINGOSPRANCISKONAI"></a>

Rezultatas bus toks: 'KRETINGOSPRANCISKONAI'
 "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" neatsako už vartotojų atsiliepimus ir komentarus (pastabas apie pateiktą medžiagą).

Siųsdami ir skelbdami bet kokią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus) KRETINGOSPRANCISKONAI  interneto puslapiuose, Jūs suteikiate KRETINGOSPRANCISKONAI autoriaus teises į visą šią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus). KRETINGOSPRANCISKONAI  neprivalės atlyginti šios informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių) pateikėjui. KRETINGOSPRANCISKONAI  gali atkurti, platinti, skelbti, publikuoti jos interneto puslapiuose paskelbtą informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus), nurodydama autoriaus vardą taip, kaip yra paskelbta. Jokie tretieji asmenys neturi teisės naudoti informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių, komentarų), paskelbtos KRETINGOSPRANCISKONAI interneto puslapiuose be KRETINGOSPRANCISKONAI raštiško sutikimo.
 
© 2012 Kretingos Pranciškonai