Dievo žodis

Prašančiam duok ir nuo norinčių iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt5).
Tele Radio Padre Pio
Kretingos dvaras
Autorius Julius Kanarskas   

Tiškevičių Kretingos dvaro rūmai XX amžiaus pradžioe. P. Mongirdaitės nuotr. (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)      Kretingos istorijai didelės reikšmės turėjo dvaras, kurio pastatai stūkso šiauriniame miesto pakraštyje.
      Kretingos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Jis priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms, kurie jį perdavė – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam.

      1572 metais dvarą iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didysis maršalka Jonas Jeronimas Chodkevičius. Jo sūnus, LDK didysis etmonas, žymus karo vadas Jonas Karolis Chodkevičius, netoli dvaro 1605–1617 metais pastatė bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyną su bažnyčia, o 1609 metais įkūrė Karolštato (Kretingos) miestą.
      1621 metais vedybų keliu dvaras atiteko didikų Sapiegų, o 1745 metais – kunigaikščių Masalskių giminei.
      Iš Masalskių valdymo laikotarpio išliko detalesni Kretingos valsčiaus inventoriai, sudaryti 1771 metais, perimant dvarą Vilniaus vyskupui, kunigaikščiui Ignotui Jokūbui Masalskiui, leidžiantys tiksliai lokalizuoti Kretingos dvaro sodybą, apibūdinti joje stovėjusius statinius.
      Dvaro laukai plytėjo 488 margų (346,48 ha) plote, o sodyba stovėjo prie Dupulčio upelio, netoli santakos su Akmena. Iš rytų ir pietų ją juosė akmenų pylimas, o iš kitų pusių – minėti upeliai. Kairiajame krante stūksojo rūmai, arklidė, svirnas, kiaulių tvartelis, kapojinė, ratinė su 2 daržinėmis ir kluonas. Už upelio tęsėsi medine tvora atitvertas daržas, o greta kluono buvo užveistas angliškų apynių apynynas. Netoli santakos su Akmena upelis buvo užtvenktas. Prie užtvankos stovėjo nedidelis, senas vandens malūnas.
      Visi dvaro pastatai buvo mediniai, seni, dengti šiaudais. Tik rūmų stogas buvo klotas čerpėmis, o rūsiai ir viena kamara išmūryti iš akmenų. Iš naujų pastatų minima baigiama įrengti akmenų mūro, čerpėmis dengtu stogu spirito varykla (bravoras). Jos gamybos atliekomis buvo penimos kiaulės, laikomos greta pastatytame tvartelyje. Pagaminta degtine prekiauta Kretingos miesto ir valsčiaus smuklėse, o taip pat šalia dvaro stovėjusioje senoje smuklėje, greta kurios 1771 metų rudenį baigta statyti nauja, medinė, čerpėmis dengta smuklė.
      Atokiau nuo dvaro sodybos, prie kelio į Salantus buvo išsibarstę palivarko – dvaro ūkinio padalinio – statiniai: gyvenamasis namas, numas su kiaulių kūtėmis ir maža arklide, pirtis su akmenų mūro krosnimi, tvartas, daržinė, kluonas su peludėmis grūdams džiovinti ir naujas svirnas.
      Įsigijęs Kretingos valdas, vyskupas I. J. Masalskis ėmėsi pertvarkyti dvarvietę. Pirmiausia liepė remontuoti ir pakelti ant aukšto mūrinio pamato visus dvaro sodybos pastatus. Vėliau turėjo būti statomos akmens mūro arklidės, ratinė, svirnas, vandens malūnas, o palivarke – tvartai, kluonas ir daržinė.
      Jis įsakė išvalyti dvaro tvenkinį bei užveisti jame lydekų ir ešerių. 1778 metų pavasarį liepų alėja buvo apsodintas kelias, jungiantis dvaro sodybą su miestu. 1793 metais architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius sudarė Masalskio namų Kretingoje abrisus.
      Deja, visų planų I. J. Masalskiui įgyvendinti nepavyko. Tam sutrukdė valstybėje prasidėję neramumai ir paties vyskupo mirtis. Kretingos dvaras 1795 metais atiteko vyskupo dukterėčiai Elenai Apolonijai de Lin, kuri tais pačiais metais valdą perdavė vyrui grafui Vincentui Potockiui.
      Iš 1801 metų inventorių sužinome, kad dvare buvo daug naujų ūkinių pastatų, prie rūmų pristatyti fligeliai, sodyboje įrengti du sodai. Mažająjį sodą, kuriame augo 16 vaismedžio, skaidė skroblų alėjos. Didysis sodas driekėsi nuo rūmų į pietus ir liepų alėjomis buvo padalintas į 16 dalių. Jame augo 320 užsieninių rūšių vaismedžių. Nuo kelio į miestą jį skyrė akmenų mūro siena, dengta čerpėmis.
      1806 metais Kretingos dvarą nusipirko kunigaikštis Platonas Zubovas. Vėliau jį valdė generolas Dmitrijus Zubovas, jo sūnus, valstybės patarėjas Mikalojus, pastarojo sūnus Gabielius. Zubovų laikais pastatyti mūriniai dvaro rūmai, ūkvedžio namas su skalbykla, kiti mūriniai ūkiniai pastatai, tarp rūmų ir sodo įkurtas parkas, kuris drauge su Gargždų, Plungės, Rietavo ir Šateikių parkais 1839 metais buvo priskiriamas prie gražiausių angliškojo landšafto stiliaus parkų Telšių apskrityje.
      1875 metais dvaro savininku tapo grafas Juozapas Tiškevičius. Jo rūpesčiu Kretingos dvaro parko fragmentas XX amžiaus pradžioje. P. Mongirdaitės nuotr. (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)1878 metais paruoštas ir pradėtas įgyvendinti trijų kaskadinių tvenkinių su kriokliu projektas, tobulinami parko kompozicijos elementai, persodintas ir praplėstas sodas. To meto liudininkų prisiminimuose rašoma, kad ”…Vasaros sodas žavi lankytojus nuostabumu, retų gėlių įvairove ir gausa. Čia auga įvairių krūmų ir rožių alėjos. Sodą kerta vėsūs liepų tuneliai, sukurti sodininko žirklėmis. Žalumos tankumyne puikuojasi skulptūros. Žiūrovą stebina klombų vėriniai, retos gėlės, dirbtiniai tvenkiniai su gulbėmis ir fontanais. Grafas Tiškevičius, skirtingai nuo kitų Telšių ir Raseinių pavietų magnatų, parko nenaudoja vien asmeniniams poreikiams. Į parką įeiti ir jame pasivaikščioti gali kiekvienas mirtingasis. Prie sodo vartelių kabo skelbimas, pranešantis, kad parke gali pasivaikščioti kiekvienas. Norintieji sužinoti apie parke augančias gėles bei augalus, gali pasikviesti sodininką, kuris viską papasakos. Sodo glūdumoje veisiami fazanai…“ (Гуковскiй К., Дробенко А. Местечко Кретингенъ. – Памятная книжка Ковенской губернiи на 1906 годъ. Ковна, 1905, с. 13).
      Rūmuose grafasKretingos dvaro rūmų Žiemos sodo interjero fragmentas XX amžiaus pradžioje. P. Mongirdaitės nuotr. (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)J. Tiškevičius įrengė Žiemos sodą (oranžeriją), kuris ”…ilgam sužavi nieko panašaus nemačiusį lankytoją, nukelia jį į pasakišką stebuklų šalį, ypač žiemą. Sodo pakraščiuose auga didžiuliai bananai, viduryje – reti Latania Barbonica egzemplioriai tiesia savo stebuklingus plunksninius lapus, tarpuose auga ir sienomis vejasi retų augalų grupės. Linksmai šurmuliuoja uolomis žemyn besileidžiantis krioklys, išsiliedamas į mažus skaidrius upeliūkščius, vingiuojančius po visą sodą. Upeliūkščiuose linksmai žaidžia auksinės ir sidabrinės žuvelės. Žiemą lauke viesulas siaučia ir šalčiai traška, o žiemos sode vakare įsižiebia elektros lemputės, pradeda šniokšti krioklys, čiulbėti kanarėlės, o upokšniuose pliuškentis žuvelės, iš galerijos pasklinda melodingi muzikos garsai… Tada lankytojas pasijunta esąs stebuklingame pasaulyje…“ (Гуковскiй К., Дробенко А. Местечко Кретингенъ... с. 12).
      Puošnumu pasižymėjo baltoji ir raudonoji salės bei koplyčia. Joje kabojo įspūdingas dailininko Valanteno de Boulogne paveikslas ”Keturi evangelistai“, senos, ant lentų Italijoje tapytos Kryžiaus kelių stotys, Kristaus prie stulpo paveikslas, kurį grafas J. Tiškevičius parsivežė iš rusų griaunamos Vilniuje bažnyčios, labai brangino ir laikė stebuklingu.
      Rūmai ir parkas turėjo reprezentacinę reikšmę. Juose lankydavosi Kauno gubernatorius, vasarą svečiuodavosi vasarotojai iš Rytų Prūsijos ir Palangos kurortų, nes iki XX amžiaus pradžios, kol nebuvo įkurtas Palangos dvaro parkas, Kretingos parkas buvo vienintelis arčiausiai jūros.
      Grafas rūpinosi jo valdose gyvenančių žmonių sveikatos apsauga ir socialine globa. Prie Antrojo tvenkinio pastatė pastatė gydyklą, kurioje dvaro gydytojas nemokamai gydė kumečius ir samdinius. Čia pat veikė senelių ir vaikų prieglauda, o 1897 metais grafaitė Marija Tiškevičiūtė atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį.
      J. Tiškevičiui 1891 metais mirus, valdos atiteko sūnui Aleksandrui. Jis naujose parapijos kapinėse pastatė šeimos koplyčią (K. E. Strandmanas), kartu su parapijiečiais finansavo katalikų bažnyčios rekonstrukciją, parėmė evangelikų liuteronų bažnyčios statybą, po 1908 metų gaisro rekonstravo dvaro rūmus.
      Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 metais dvare įsikūrė Grafo Aleksandro Tiškevičiaus Kretingos dvaro rūmai apie 1915 metus. Vokietijoje išleistas atvirukas (Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys)vokiečių karinė vadovybė. Vokiečiams sukėlus gaisrą, ugnyje žuvo daug daiktų, dalis bibliotekos, nukentėjo rūmų koplyčia ir Žiemos sodas.
      Vykdant žemės reformą, 1925 metais dalis dvaro žemių buvo išdalinta besikuriantiems ūkininkams, o tarp dvaro sodo ir vienuolyno sklypo buvusios žemės paimtos valstybės nuosavybėn ir perduotos Kretingos miesto burmistrui. 1925 metų gegužės 2 dieną Kretingos apskrities žemės reformos komisija dalį burmistrui perduotų žemių paskyrė Kretingos valstybinei gimnazijai, o Varnynu arba Pušynaliu vadinamame miškelyje įpareigojo burmistrą įrengti miesto parką. Iki 1940 metų čia buvo išvesti takai ir parką supančių medžių alėjos, o 1950 metais įrengta šokių ir vaikų žaidimo aikštelės ir gėlynai, kurių iki mūsų dienų neišliko.
      Po žemės reformos sumažėjus dvaro pajamoms, kurios anksčiau buvo gaunamos daugiausia už žemės nuomą ir miškų eksportą, grafas Aleksandras su sūnumi Kazimieru Tiškevičiumi ėmėsi vystyti dvare smulkiąją pramonę ir gyvulininkystę. Jie augino veislinius galvijus, įrengė aliejaus spaudyklą, kalkių degyklą, saldainių, medaus ir sirupo dirbtuvę ”Šatrija“, kurios produkcija prekiavo miesto centre, prie aikštės stovėjusioje parduotuvėje.
      Tarpukariu rūmai išsaugojo reprezentacinę reikšmę. Juose rinkdavosi Kretingos miesto ir apskrities aukštuomenė, apsilankydavo valstybės veikėjai, vykdavo susibūrimai, pokyliai ir pasilinksminimai.
      Atėję bolševikai grafą Aleksandrą Tiškevičių su šeima 1940 metais iškėlė į dvaro daržininko namą, o rūmuose įkurdino NKVD pasienio kariuomenės dalinį. Kariškiai dvare elgėsi kaip namie – rūmus pavertė karininkų bendrabučiu, o Žiemos sodo augalus išmetė ir įrengė jame valgyklą. Atvykus į dvarą dailininko V. Kairiūkščio vadovaujamai komisijai, kuri rūpinosi dvaruose esančių kultūros ir meno vertybių išsaugojimu, kariškiai neleido apžiūrėti dvaro pastatų. Meno vertybės ir daiktai buvo sumesti į rūsius, išvežioti ir ištampyti. Tik menka jų dalis pateko į muziejus.
      Nacių okupacijos pradžioje dvare šeimininkavo vokiečių kariškiai. Tik frontui nutolus į rytus, grafui pagaliau buvo leista grįžti į rūmus. Artėjant karui į pabaigą, A. Tiškevičius leido Kretingos apskrities savivaldybei į medinį dvaro vasarnamį perkelti Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklą, o jos direktorių P. Navicką su šeima apgyveno rūmuose.
      Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Kretingos tarybinis ūkis, kurio direktoriaus Semionovo įsakymu 1950 metais gerokai buvo iškirstas dvaro parkas, išnaikinti seni, paminkliniai medžiai, o oranžerija paversta arklidėmis, trąšų sandėliu.
      Pagal 1951 metais patvirtintą Kretingos miesto išplanavimo ir užstatymo projektą dvaro parkas su sodu turėjo tapti miesto parku. 1958 metais jis paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu, tačiau jo niokojimas nesiliovė. Didžioji parko dalis sunaikinta, sodas iškirstas, sunaikinti rožynai, kiti parko ir sodo kompozicijos elementai. Beliko keletas senųjų kaštonų ir karpomų liepų alėjų, pavienių medžių. Neprižiūrima sutriko kaskadinių tvenkinių su kriokliu sistema, kurią rekonstruojant nebeliko kaskadų, o krioklio uola virto akmenų ir plytų griuvėsiais. Nugriautas priešais rūmus stovėjęs puošniai dekoruotas medinis dvaro vasarnamis.
      Nors 1959 metų miesto išplanavimo ir užstatymo projektas numatė dvaro sodyboje išlaikyti parką ir vaismedžių sodą, vėliau parke vietoje gėlynų ir fontanų pradėjo dygti silikatinių plytų pastatai (mokyklos priestatas, bendrabučiai, garažai, šaudykla, katilinė), įrengta asfaltuotų žaidimų aikštelė, perkeltos sovietų karių kapinės.
      Išlikę dvaro pastatai ilgą laiką nesulaukė kultūros paveldo tyrinėtojų dėmesio. Tik rūmai, kuriuose pokario metais veikė žemės ūkio specialistus rengusi mokykla, buvo paskelbti architektūros paminklu. 1972–1984 metais atlikta jų restauracija, kurios metu atstatytas vakarinis rūmų korpusas ir oranžerija (Žiemos sodas), restauruotas rytinis korpusas su puošnia koplyčia ir gipsatūros turtinga baltąja (pokylių) sale, parengtas parko rekonstrukcijos projektą.
      1989 metais į istorijos ir kultūros paminklų apskaitą paimti visi buvusio dvaro ir palivarko sodybos pastatai, 1990 metais atlikta dvaro teritorijos inventorizacija. 1992 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Kretingos dvaro sodyba paskelbta neprivatizuojamu istorijos ir kultūros paminklu, o 1997 metais Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (G48K).
      Kretingos dvaro sodyba priklauso prie nedaugelio Lietuvoje išlikusių dvarviečių, išsaugojusių beveik visus dvaro sodybos ir ūkinio padalinio (palivarko) statinius. Kultūros paveldo specialistų nuomone, ji turi būti saugoma ir naudojama turizmui, kultūrai ir švietimui. Todėl 1992 metais į ją perkeltas Kretingos muziejus, kuris ne tik stengiasi parodyti Kretingos dvaro ir grafų Tiškevičių giminės istoriją, materialinę dvarų kultūrą, bet ir rūpinasi dvaro sodybos statinių ir parko elementų atkūrimu, rengia dvarų meną ir kultūrą propaguojančius renginius ir šventes. Kretingos dvaras vėl tapo reprezentacine, gausiai turistų ir poilsiautojų lankoma Kretingos rajono ir Baltijos pajūrio vieta.

 

Kelyje

Menas - Leo Ray

Edžio Fotomenas

Autorinės teisės ir atsakomybė

kretingospranciskonai.lt yra Interneto portalo svetainė, priklausanti Kretingos pranciškomų vienuolynui (toliau -KRETINGOSPRANCISKONAI) .
 kretingospranciskonaiI.lt stengiasi, kad pateikiama informacija būtų tiksli ir etiška, tačiau mes negalime garantuoti 100% tikslumo ir neatsakome už naudojimosi informacija, pateikta svetainėje, padarinius.
Griežtai draudžiama "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" paskelbtą informaciją panaudoti kitose svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti KRETINGOSPRANCISKONAI kaip šaltinį.
 Internete panaudota medžiaga privalo turėti HTML kodą:

<a href=""><img
border="0" src="/kretpra.JPG"
alt="KRETINGOSPRANCISKONAI"></a>

Rezultatas bus toks: 'KRETINGOSPRANCISKONAI'
 "KRETINGOSPRANCISKONAI.lt" neatsako už vartotojų atsiliepimus ir komentarus (pastabas apie pateiktą medžiagą).

Siųsdami ir skelbdami bet kokią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus) KRETINGOSPRANCISKONAI  interneto puslapiuose, Jūs suteikiate KRETINGOSPRANCISKONAI autoriaus teises į visą šią informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus). KRETINGOSPRANCISKONAI  neprivalės atlyginti šios informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių) pateikėjui. KRETINGOSPRANCISKONAI  gali atkurti, platinti, skelbti, publikuoti jos interneto puslapiuose paskelbtą informaciją (medžiagą, duomenis, nuomones, komentarus), nurodydama autoriaus vardą taip, kaip yra paskelbta. Jokie tretieji asmenys neturi teisės naudoti informacijos (medžiagos, duomenų, nuomonių, komentarų), paskelbtos KRETINGOSPRANCISKONAI interneto puslapiuose be KRETINGOSPRANCISKONAI raštiško sutikimo.
 
© 2012 Kretingos Pranciškonai